Vaidoto Grigo fotografijų paroda " Moterų visata"

Vaidoto Grigo fotografijų paroda „ Moterų visata“

Birštono kultūros centro fojė

Parodos atidarymas rugsėjo 11 d., penktadienį, 18 val.

VAIDOTAS GRIGAS – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1986m.Vienas iš Lietuvos spaudos fotografų klubo įkūrėjų ir narys nuo 2001m. 2005m suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. Nuo 1988 mados,modelių ir grožio konkursų fotografas. 1997-2008 žurnalo “Stilius”fotografas.Nuo 2008 laisvas menininkas. Lietuvos edukologijos universiteto docentas . Dėsto fotografiją, reklamą, įvaizdžio kūrimą.

Surengė 39 personalines parodas. Sukūrė apie 500 žurnalų viršelių. 2007m. išleido fotografijų albumą “Moterys”.

Svarbiausi nuotraukų ciklai:

„Lietuvių folkloro teatras“ (1983-1997), „Lietuvos šventės“ (1985-1990), „Renkame mis“ (1988-1995), „Lietuva: viltis ir skausmas“ (1989-1991), „Lietuvos fotomodeliai“ (1991-1995), „Nostalgiškas peizažas“ (1994-), „Rūta“ (1996-1997), „Kūnas kaip drobė“ (1997-), „Moterys“ (1997-), „Mados metamorfozės“ (2000-).” Šypsenos kodas “(2009-). ”Ievos dukterys”(1991-). ”Moterų visata” (1988-). “Žalgiris” (2010-2013) . “RetroAuto”(2012- ) „Go red for women“ (2015).

Svarbiausios personalinės parodos:

„Moterys“, fotografijos galerija Prospektas, Vilnius, 2000; Fotografijos muziejus, Šiauliai, 2000; Fujifilm fotografijos galerija, Kaunas, 2001. Panevėžio fotografijos galerija 2003. Vilniaus rotušė 2007, 2010, 2015. Europarlamentas, Briuselis, 2008.

Fotografijos kolekcijose:

Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius,Lietuvos teatro,muzikos ir kino muziejus, Vilnius. Fotografijos muziejus, Burghausenas, Vokietija. . Trakų istorijos muziejus, Trakai. Lietuvos respublikos seimas. Vilnius. Lietuvos respublikos prezidentūra. Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondas, Vilnius. Privačios verslininko V.Romanovo, verslininko ir mecenato S.Karoso, LR prezidento A.M.Brazausko kolekcijos.

Parodoje eksponuojamos fotografijos iš ciklų : „Rūta“, „Kūnas kaip drobė“, „Moterys“, „Mados metamorfozės“,” Šypsenos kodas “, ”Ievos dukterys”, „Go red for women“

Šioje parodoje – daug Lietuvoje žinomų moterų, net pasaulinio masto garsenybių portretų. Tačiau aš žiūrėdama į šias fotografijas pasistengiau atsiriboti nuo vardų, pareigų, titulų, pasiekimų ir žvelgti tik į veidus, akyse švysčiojančius sielos atspindžius, lūpose paslėptus nutylėjimus, įsiklausyti į kūno kalbą ir išgirsti, kas gi man pasakojama. Vėl pasijutau lyg vaikystėje, kai varčiau dangaus kūnų atlasą, lyginau žvaigždes ir kometas su garsiomis aktorėmis ar spėliojau, kokie buvo senuose paveiksluose nutapytų nepažįstamų mano sesių gyvenimai.

Himalajuose dar ir dabar gali sutikti ne vieną senolę, o kartais ir jaunutę mergaitę, šventai tikinčią, kad ją fotografuodamas pagrobsi sielą. Atrodo, kad stodamos prieš Vaidoto Grigo objektyvą moterys šito nebijo. Jų drąsa, iššūkis, bravūra jaudina ir džiugina, o kartais gąsdina, it matytum vaiką, žaidžiantį rugiuose prie bedugnės. Kai kurios damos slapstosi po skrybėlių metamais šešėliais, nuleistom blakstienom, užmerktais akių vokais, čadromis virtusiais plaukais ar cigarečių dūmų vualiais. Nors keista, tačiau tokia efemeriška jų sielų apsauga ir priedanga, net jei kūnas apnuogintas, yra patikima lyg šarvai. Kitos į kamerą stebeilija itin aštriai, tarsi turėtų parapsichologinių galių ir žvilgsniu bandytų įskelti ugnį ar stumtelėti vandens stiklinę per stalą. Perspėju, tokios moterys gali pagrobti sielas neatsargių naivuolių, kurie pernelyg drąsiai skverbsis į jų hipnotizuojančius žvilgsnius fotografijose. Tačiau yra portretų, kurių herojės žvelgia pačios į save, į tik joms vienoms žinomą, o gal niekam ir nepažinią gelmę.

Ryškus makiažas vienas paverčia atlapaširdėmis koketėmis, kitas – neperprantamomis sfingsėmis. Kiekviena virsta kuo panorėjusi: lėle, kale, angelu. Jaunystė čia jau nebėra vienintelis moters koziris, nes senatvė Vaidoto fotografijose gali būti lygiai tokia pat graži ir intriguojanti. Glotni veido oda kartais atrodo kaip tuščias popieriaus lapas, kuriame gal dar tik bus kažkas pažymėta, užtat raukšlės yra tarsi kaligrafiškas šriftas, kuriuo aprašytas ilgo, gal ir ne visada lengvo gyvenimo triumfas: tikėjimas, viltis, meilė, nusivylimas, baimė, kančia, sielvartas, tačiau ir vėl – tikėjimas, viltis, meilė…

Fotografuodamas Vaidotas leidžia moterims į keturkampį nuotraukos rėmą atsinešti dalį savo išorinio pasaulio: miesto fragmentą, peizažo gabalėlį, interjero detalę, šunį, katę ar net gyvatę. Galima save eksponuoti specialiai sukurtame asmeniniame scenovaizdyje, jį neklysdama pasufleruoja visagalė moteriška intuicija. Drąsiausios renkasi baltą sieną, kurios fone kartais tampama nuogesne, nei nusirengus visus drabužėlius. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad prie tokių plikų sienų priekiu ir profiliu fotografuojama baudžiamosioms byloms, tardoma ar net sušaudoma. Tačiau Vaidoto moterys šypsosi, juokiasi, gundo, sustingsta vieno vienintelio įsimintino judesio hieroglifu arba veržiasi iš uždaros erdvės išsireikalaudamos du, tris, keturis kadrus.

Ryški asmenybė nebūtinai turi nuspalvinti nuotrauką. Nespalvota fotografija apie moters gyvenimo kontrastus kartais pasako daugiau nei haliucinogeninės dermės. Tačiau spalvų kalbą mes pažįstame nuo vaikystės, žinome, kad raudona reiškia aistrą ir meilę, balta – viltį, o toliau moterų pasaulio tonus ir atspalvius skaitykite patys…

Vaidoto fotografijų herojės neretai pasiskolina svetimus, pavyzdžiui, Marilyn Monroe, veidus arba prisidengia nebyliojo kino simboliais: meilės vergės, moters vamp, femme fatale… Tačiau, manding, su šiomis kaukėmis jos savo tapatybę atskleidžia labiau negu individualybę žudančios pasinės nuotraukos. Vaidoto fotografijose yra paralelių su Ingmaro Bergmano, Federico Fellini’o, Pedro Almodovaro kadrais – šie kino meistrai slėpiningą moters prigimtį pažino geriau nei mes pačios.

Moters pasaulis ne visada baisiai sudėtingas, paslaptingas ir rimtas. Juk nuo mažų dienų mes visos mėgome žaisti, fantazuoti, perrenginėti lėles, plokščioms popierinėms būtybėms piešti haute couture kolekcijas, slapčia apsiaudavome mamų aukštakulnius ir tepliojomės uždraustais lūpdažiais, o naujametiniuose karnavaluose virsdavome karalaitėmis su gražiausiomis pasaulyje sukniomis iš krakmolytos marlės. Vaidotas garbioms Lietuvos damoms irgi pasiūlo smagią progą sugrįžti į vaikystėje taip masinusį karnavalinį persirenginėjimą, apsitaisyti sceniniais operų kostiumais ir persikūnyti į faraones, žynes, karalienes. Pats smagiausias pokštas yra silpnosios lyties virsmas stipriosios lyties personažais: Mefistofeliu, Otelu, Don Kichotu… Nors, ką žinai, gal tai visai ne pokštas, o mokslinis eksperimentas, juk, anot psichoanalitikų, moters pasąmonėje visada budi ne tik anima, bet ir animus – vyriškojo prado dvynys.

Paprašyta sukurti šį tekstą iškart pareiškiau, kad apie moteris kur kas geriau parašytų vyras. Tačiau pamačius fotografijas mane pagavo įkvėpimas. Ką gi, tebūnie tai bandymas veidrodžiu atspindėti veidrodį, prieš kurį stovi Ieva ir visos jos nesuskaičiuojamos dukterys. Kitaip sakant, pamėginau iš moters regėjimo taško papasakoti apie vyrą, kuris savo ruožtu pasakoja apie mus – moteris.

Jurga Ivanauskaitė

RECENZIJA

Vertinant fotografo darbus, visuomet tenka atsakingai pasirinkti aiškius kriterijus ir šis sprendimas niekada nebūna lengvas. Galimų pasirinkimų gausą bei įvairovę lemia pati fotografijos kaip medijos prigimtis, neleidžianti apsiriboti tik vienu atvaizdo suvokimo aspektu ir sustabdyti galimų interpretacijų srauto. Fotografija niekada nėra vien tik menas, nes visuomet fiksuoja tikrovę. Tačiau fotografinis atvaizdas beveik niekada negali būti suprantamas ir tik kaip mus supančią tikrovę objektyviai įamžinantis dokumentas, nes nuotrauka visada neišvengiamai atspindi individualų fotografo požiūrį (net jei jis to sąmoningai ir nesiekia). Tarp dokumentalumo ir subjektyvumo balansuojančios fotografijos „tapatybės“ apibrėžimą dar labiau komplikuoja jai tenkanti įvairi paskirtis ir jos pateikimas skirtinguose kontekstuose.

Tokios, atrodytų, bendro pobūdžio pastabos apie fotografiją, šiuo atveju, yra itin svarbios. Jos primena, kad šiandieninėje fotografijos edukacijoje (rengiant ir fotografijos praktikus, ir teoretikus) itin svarbus yra dėstytojo platus požiūris bei gebėjimas kūrybiškai ir kartu kokybiškai dirbti įvairiose fotografijos srityse. Būtent apie tokius gebėjimus byloja fotografo Vaidoto Grigo kūrybinė biografija. Autorius yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Lietuvos spaudos fotografų klubo narys, dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ ir žurnalo „Stilius“ fotografu. Be to, V. Grigas jau yra surengęs 37 personalines parodas ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Visa tai parodo, kad autorius geba atskleisti kūrybiškumą ir tuo pat metu išlaikyti aukštą profesinį lygį gana skirtinguose, kūrėjui vis kitus reikalavimus keliančiuose kontekstuose: spaudoje, mados ir gyvenimo stiliaus industrijoje, meno srityje.

Vis dėl to, nepaisant minėto V. Grigo kūrybinio universalumo, autorius, ko gero, yra geriausiai žinomas kaip mados (plačiąją prasme) fotografas. Sukūręs ne vieną mados fotografijos seriją, autorius ir šioje fotografijos srityje įsitvirtino kaip įvairius kūrybinius metodus, raiškos galimybes ir sąmoningą žaismę prasmėmis profesionaliai įvaldęs kūrėjas.

Neapsiribodamas iš anksto apgalvotos studijinės fotografijos žanru, V. Grigas mados ar „stiliaus“ srityje nevengia naudoti reportažinio kūrybos būdo. Fiksuodamas nesurežisuotus gyvenimo momentus, jis išnaudoja netikėtumo, „lemiamos akimirkos“, atsitiktinumo teikiamas raiškos galimybės. Taip sukurtos fotografijos nutraukia ir fotografuojamus žymius asmenis, ir pačią mados fotografiją neretai gaubiantį pretenzingumo šydą bei įtikina žiūrovą įmažintos akimirkos betarpiškumu ir tikrumu.

Kita vertus, V. Grigas profesionaliai išnaudoja ir visiškai kitokį kūrybinį metodą. Fotografuodamas studijoje ar įmažindamas sąmoningai pozuojančius modelius tikslingai pasirinktoje aplinkoje ar interjere, fotografas ne tik sukuria vieningą bei įsimintiną stilių, bet ir sąmoningai konstruoja atvaizdų prasmes. Autoriaus darbai rodo ne tik kūrybinius ieškojimus, bet ir atskleidžia tvirtą žinojimą, kokiu konkrečiu būdu, kokiais populiariosios kultūros įvaizdžiais ar užuominomis į aukštąją madą manipuliuojant, galima pasiekti vieną ar kitą norimą rezultatą, išprovokuoti tam tikrą žiūrovo reakciją ir atvaizdo interpretaciją.

Grigo kūryboje, skirtoje madai ir stiliui, galima išskirti dar vieną darbų grupę. Daliai autoriaus nuotraukų būdinga modernios (dabar jau „klasikine“ dažnai vadinamos) fotografijos stilistika. Tokiose V. Grigo fotografijose atsiskleidžia jo „fotografinis matymas“ – gebėjimas fotografuojamą tikrovės vaizdą iš anksto mintyse paversti nespalvota fotografija, kurioje realybė paverčiama į lakonišką, kartais netgi griežtą šviesos ir šešėlių, linijų ir formų vaizdinę kalbą. Toks kūrybinis sprendimas lemia ir visai kitokius rezultatus – fotografijos prasmė gimsta ne interjero detalėse ar šiek tiek ironiškame žaidime įvaizdžiais, tačiau pačioje fotografijos estetikoje. Pastaroji leidžia ne tik kurti įtaigų stilių, bet ir akcentuoti pačių modelių asmenybę ar net žengti psichologinės fotografijos link.

Grigo fotografijose akivaizdžiai matomas jo, kaip profesionalo ir kūrėjo, universalumas, be abejo, atvers tobulėjimo galimybes ir studentams. Lankydami V. Grigo paskaitas ar dalyvaudami kūrybinės praktikos užsiėmimuose, studentai turėtų išskirtinę galimybę plėsti savo akiratį fotografijos srityje ir laisvai rinktis jiems labiausiai tinkamą kūrybinį ar profesinį kelią. Tuo pat metu studijuojantieji įgytų vertingos praktinės patirties, betarpiškai pažindami aukštus profesionalumo kriterijus atitinkančios fotografijos kūrimo procesą.

Dr. Tomas Pabedinskas

RECENZIJA

Žinomas Lietuvos fotomenininkas Vaidotas Grigas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1986 m., meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m. Fotografas yra sukūręs įsimintinas nuotraukų serijas: „Lietuvos folkloro teatras“ (1983–1988), „Lietuvos šventės“ (1985–1990), „Renkame Mis“ (1988–1993), „Lietuva: viltis ir skausmas“ (1989–1991), „Lietuvos fotomodeliai“ (1991–1995), „Rūta“ (1996–1997), „Kūnas kaip drobė“ (1997–), „Moterys“ (1998–), „Mados metamorfozės“ (2000–) ir daugelį kitų. V. Grigas yra surengęs per 30 individualių fotografijos parodų šalyje ir užsienyje. Nuo 2009 m. dėsto fotografiją, skaito paskaitas. Yra išleidęs didelės apimties fotografijų albumą „Moterys“ (2007).

Iš daugelio fotomenininko sukurtų fotografijų serijų išsiskiria serija „Moterys“, todėl drąsiai galima teigti, kad vien už šią vis dar tebekuriamą seriją V. Grigas pelnė Lietuvos ir užsienio kritikos pripažinimą.

Grigas – studijinio fotografavimo meistras. Puikus apšvietimas, tikslus komponavimas, fotografuojamiems charakteriams atskleisti parinkti skoningi spalviniai fonai. Gražiai išsiskiria keletas gamtoje ir gatvėje fotografuotų įžymybių: Doloresa Kazragytė, sėdinti Labanoro paežerėje, išradingoji ir šmaikščioji Nijolė Narmontaitė – prilytoje kiemo baloje išsitiesusi sudedamojoje lovelėje, angeliškai baltarūbė garsioji manekenė Svetlana Griaznova, įsitaisiusi ant primityviausio kelių pagalių suoliuko savo kaimiškoje gimtinėje ir daugelis kitų. Albume matome daug Lietuvoje žinomų moterų, net pasaulinio masto garsenybių. Tačiau žiūrovas šiose fotografijose atkreipia dėmesį tik į veidus, akyse švysčiojančius sielos atspindžius, lūpose paslėptus nutylėjimus, autorius jį ragina įsiklausyti į kūno kalbą ir išgirsta tai, kas jam pasakojama.

Ir kitose fotografijų serijose V. Grigas atsiskleidžia kaip puikus virtuozas, šviesos magas ir išmonės meistras, kuris visada pagarbiai žvelgia į fotografuojamą objektą, niekada neperžengia padorumo ribų, Gal todėl jo sukūrti fotografijų ciklai ir serijos yra pelnytai vertinamos kritikų ir menotyrininkų, publikuojamos įvairiuose leidiniuose, eksponuojamos parodose.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, fotografijos istorikas

Stanislovas Žvirgždas