Liudas Mockūnas – Samuel Blaser – Marc Ducre

Spalio 15 d. (šeštadienis) 19 val.
Birštono kurhauze

JAZZ TRIO

Liudas Mockūnas – Samuel Blaser – Marc Ducret

Lietuva-Šveicarija-Prancūzija

Liudas Mockūnas – saksofonai
Samuel Blaser – trombonas
Marc Ducret – gitara

Bilieto kaina 10 eur. Išankstinis bilietų užsakymas tel. 8 319 65546, el.p. kasa@birstonokultura.lt

Bilietai parduodami kurhauze valanda prieš koncertą.

Šios trijulės muzikantai puikiai pažįsta vienas kitą, visi yra prancūzų gitaristo M.Ducret projekto „Lady M“ nariai, susitinka ir kituose projektuose.

L.Mockūno ir M.Ducret tandemas gyvuoja net du dešimtmečius. Muzikantai pradėjo bendradarbiauti 2002-aisiais, kai gitaristas prisijungė prie L.Mockūno ir danų būgnininko Stefano Pasborgo grupės „Toxikum“ ir kartu pelnė Danijos muzikos apdovanojimą už „Toxikum“ albumą, o vėliau gastroliavo Skandinavijos, Baltijos šalyse ir Prancūzijoje.
Tuo metu Liudas pradėjo groti ir dviese su Marcu, netrukus išleido dueto albumą. Lietuvoje juos girdėjome įvairių sudėčių projektuose.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį užsimezgė M.Ducret ir šveicarų trombonininko S.Blaserio kūrybinė draugystė. Šie muzikantai taip pat dalyvauja vienas kito projektuose, groja dviese.
Pernai ir L.Mockūnui teko pagroti duetu su šiuo trombonininku, kai į Vilnių dėl ligos neatvyko šveicaro ilgametis partneris būgnininkas Pierre’as Favre. Dabar šios kūrybingos asmenybės leidžiasi į trio muzikinę kelionę, įkvėptos analogiškos sudėties legendinio Jimmy Giuffre, Jimo Hallo ir Bobo Brookmeyerio trio skambesio. Tačiau ši grupė kurs savo garsą grodama visų trio narių kompozicijas.

Liudas Mockūnas yra vienas žymiausių improvizacinės muzikos kūrėjų Baltijos šalyse, multiinstrumentininkas, kompozitorius, grupių lyderis. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) bei Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją, jis greitai įsitvirtino Europos improvizacinės muzikos scenoje.
Šiandien tai dinamiškiausias Lietuvos džiazo kūrėjas, nuolat migruojantis per Europos festivalius ir džiazo klubus, randantis vis naujų kūrybos partnerių tarp Skandinavijos, Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos, Portugalijos ir kitų kraštų muzikantų.

Liudas yra grupės „Mockūno Nuclear“ bei „Traffic Trio“ lyderis, tarptautinių džiazo kolektyvų „Toxikum“, elektroakustinio trio „Red Planet“ vienas lyderių, „Copenhagen Art Ensemble“, Markuso Pesoneno „Hendecet“, Stefano Pasborgo „Free Moby Dick“ ir „Odessa 5“, tarptautinių grupių „Dirty Mountain“, „Heavy Beauty“, Mikko Innaneno „Innkvisitio“, šiuolaikinės muzikos ansamblių „Gaida“, „Konvoj Art“ bei Lietuvos ansamblių tinklo narys.

Muzikas groja duetuose su M.Ducret ir Ryoji Hojito, Barry Guy, Williamu Hookeriu, Petru Geniušu, Artūru Bumšteinu, Vladimiru Tarasovu, Mikko Innanenu, bendradarbiauja su Pierre’u Dorge bei jo „New Jungle Orchestra“, Jacobu Anderskovu, Nilsu Davidsenu, Vladimiru Čekasinu, Arkadijumi Gotesmanu, Matsu Eilertsenu, Marku Solborgu, Jonasu Westergaardu, Jakobu Riisu, Jaaku Sooääru, Hugo Carvalhais ir daugybe kitų savitų džiazo kūrėjų.

Jis grojo ir su Andrew Hillo „Jazz Par“ oktetu, „Ibrahim Electric“, britų „TrioVD“, „Free Tallinn Trio“, Matsu Gustaffssonu, Raymondu Stridu, Franku Gratkowskiu ir kitais džiazo novatoriais.
L.Mockūnas vertinamas ir kaip šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas, žinomų kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Viačeslavo Ganelino, Dietricho Eichmanno, Vykinto Baltako, Ramintos Šerkšnytės, Giedriaus Puskunigio, Osvaldo Balakausko, Vytauto Germanavičiaus kūrinių interpretuotojas.
Saksofonininkas koncertavo kaip solistas su „Kralovy Hradec Symphony Orchestra“, Lietuvos valstybiniu bei Nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Šv.Kristoforo ir Klaipėdos kameriniais orkestrais, styginių kvartetu „Chordos“. Su įvairiais kolektyvais jis gastroliavo daugelyje Europos šalių, JAV, Kinijoje, Japonijoje, Izraelyje.
Jo meistriškumas yra įvertintas Lietuvos, Latvijos bei Prancūzijos džiazo konkursų premijomis, džiazo festivalių „Vilnius Jazz“ ir „Birštonas“ prizais už nuopelnus Lietuvos džiazui, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“.

2011 metais menininkui įteiktas Lietuvos teatralų apdovanojimas „Auksinis scenos kryžius“ už geriausią muziką dramos spektakliui. L.Mockūnas taip pat yra parašęs muzikos „Copenhagen Art Ensemble“, Klaipėdos kameriniam orkestrui bei styginių kvartetui „Chordos“.

Kūrėjas įkvėpė ne vieną pažangų džiazo gyvenimo reiškinį kaip LMTA džiazo katedros pedagogas. 2016 metais kartu su kompozitoriumi Vykintu Baltaku jis sukūrė šiuolaikinės akademinės ir improvizacinės muzikos magistro studijų programą LMTA, kuri atvedė į šalies džiazo sceną kokybiškai naują improvizuotojų ir džiazo kūrėjų kartą, įkvėpė improvizacinės muzikos pakilimą Lietuvoje.
Muzikas su bendraminčiais įsteigė improvizacijai, eksperimentams ir edukacijai skirtą kūrybinę platformą „Improdimensija“. Meistriškumo kursams į LMTA kviečiami pasaulio improvizacinės muzikos korifėjai tuo pačiu pasirodo jo inicijuotoje „Improdimensijos“ koncertų serijoje, kuri pristato ir įdomiausius įvairių kartų Lietuvos džiazo kūrėjus. Be to, 2020-aisiais L.Mockūnas kartu su kolega Arnu Mikalkėnu įkūrė iš Šiuolaikinės muzikos magistro programos buvusių ir tuometinių studentų bei jų bendražygių „Improdimensijos“ orkestrą.
Saksofonininko diskografijoje – apie 70 albumų. Jis yra vienas nepriklausomos įrašų kompanijos „NoBusiness Records“ įkūrėjų bei strategų. 2020 metais „NoBusiness Records“ pelnė „Vilnius Jazz“ prizą už nuopelnus Lietuvos džiazui.

Samuelis Blaseris jau studijuodamas Šo de Fono (La Chaux de Fonds) konservatorijoje pelnė daug apdovanojimų už klasikos ir džiazo atlikimą, o ją baigęs grojo įvairiuose bigbenduose, tarp jų – Europos radijo ir „Vienna Art Orchestra“.
Gavęs Fulbrighto stipendiją, muzikantas mokėsi Niujorko konservatorijoje, vėliau apsigyveno Berlyne, kur reziduoja iki šiol. Trombonininko interesų laukas – nuo džiazo, klasikos iki folkloro, roko ir bliuzo.

S.Blazeris kūrybines ambicijas realizuoja grodamas įvairių sudėčių savo suburtuose ansambliuose ir kolegų projektuose. Atlikėjo moto – išsemti visas trombono galimybes ir optimaliai išnaudoti kiekvieną kūrybinę situaciją.
Muziko teigimu, jį tokį, koks šiandien yra, pirmiausia sukūrė partnerystė su vyresnės kartos džiazo meistrais – Pierre’u Favre, Johnu Hollenbecku, Gerry Hemingway’umi, Marcu Ducret, Paulu Motianu, Oliveriu Lake’u, Danieliu Humairu.
Pandemijos metu negalėdamas koncertuoti veiklus atlikėjas įsteigė skaitmeninių įrašų leidyklą „Blaser Music“ ir išleido keturis albumus. Vos atsivėrus Europos scenoms, jis ėmė intensyviai koncertuoti su savo trio, kvartetu, įvairiais duetais ir solo.

Marcas Ducret yra vienas originaliausių nūdienos improvizuotojų. Scenoje jis primena žmogų-orkestrą. Puikiai valdantis akustines ir elektrines gitaras savamokslis virtuozas kuria savitą, nenuspėjamą, nepaklūstančią klasifikacijai muziką.

Karjerą gitaristas pradėjo grodamas folkloro, roko, šokių muzikos grupėse, akompanuodamas dainininkams ir pats dainuodamas. Tai buvo jo universitetai.
1986 metais M.Ducret tapo prancūzų „Orchestre National de Jazz“ nariu, ėmė reikštis vietos ir tarptautinėse džiazo scenose sulaukdamas pripažinimo. 1987-aisiais jis buvo apdovanotas Django Reinghardto prizu, 1988 ir 1989 metais „Jazz Hot“ žurnalas jį išrinko geriausiu Prancūzijos džiazo gitaristu. 1989-aisiais jis tapo SACEM (The Society for the Advancement of Continuing Education for Ministry) žvaigžde.

1991-aisiais M.Ducret pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiu saksofonininku Timu Berne, ėmė nuolat koncertuoti su juo už Atlanto. Tarptautinė džiazuomenė gitaristą gerai žino iš jo darbų su T.Berne grupėmis „Caos Totale“, „Bloodcount“, „Science Friction“, trio „Big Satan“ (su būgnininku Tomo Rainey). M.Ducret nuolat groja džiazo gimtinėje.
Jis bendradarbiavo su Davidu Sanbornu, Django Batesu, Joey Baronu, Davidu Friedmannu, Michel’iu Portalu, Joachimu Kühnu, Franco Ambrosetti, Didier Lockwoodu, Miroslavu Vitousu, Enrico Rava, Adamu Nussbaumu, Michel’iu Godard’u, grupėmis „AKA Moon“, Louiso Sclaviso
ir Dominique Pifarely „Acoustic Quartet“, Andy Emler‘o kvintetu, Francois Jeanneau orkestru „Pandemonium“, „Copenhagen Art Ensemble“, „Ensemble Cairn“, Francois Corneloup’o ir Bobby Previte’o kvartetais, daugeliu kitų muzikos autoritetų.

Gitaristas stebina plačiais kūrybiniais interesais. Jis buvo įkūręs tentetą „Seven Songs“, savitai interpretuojantį 7 dešimtmečio popmuziką, grojo solo operos spektaklyje, koncertavo su kinų tradicinės muzikos atlikėjais, įgrojo kelių filmų garso takelius, bendradarbiauja su šiuolaikinės muzikos ansambliu „Ictus“. Su vokalistais ir instrumentiniu ansambliu jis parengė projektą „Lady M“ pagal Wiliamą Shakespeare‘ą, įrašė su keliais ansambliais penkis „Tower“ albumus („Ayler Records“), įkvėptas Vladimiro Nabokovo prozos. M.Ducret traukia menų sintezės projektai.
Nuolatines gastroles gitaristas derina su meistriškumo kursais – surengė jų daugybę Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Suomijoje, JAV, Skandinavijos ir Baltijos šalyse.
M.Ducret diskografijoje – per 20 albumų, kuriuos jis išleido kaip lyderis.