Gintauto Velykio paroda „Žaliakalnio žvilgsniai“

Gintauto Velykio paroda „Žaliakalnio žvilgsniai“    

– tai bendras projektas su poetu ir bardu Edmundu Janušaičiu. Dar šį rudenį planuojama išleisti ir knygą „Žaliakalnio žvilgsniai“, kurioje G.Velykio fotografija papildys E. Janušaičio Briedžio tekstai. 

Gintautas Velykis – menininkas, kuris savo kūryboje atranda ir pritaiko vis naujas vaizduojamojo meno technikos rūšis. Parodos „Žaliakalnio žvilgsniai“ darbai, tai fotografijos, atspaustos ant senų, Žaliakalnyje stovėjusių, o dabar jau apleistų ar visai sugriuvusių namų lentų. 

Parodos atidarymas lapkričio 5 d., šeštadienį, 15 val.    

_____________________________________________________

Apie parodą Edmundas Janušaitis:

,,Ar jums teko, ką nors girdėti, apie amžinąjį Žaliakalnio keleivį Albiną? Apie stačius šlaitus ir Bartuko poeziją? Apie Mildą, iš sukiužusios trobelės, leidžiantis Neries link; apie jos išdejuotus jausmus išstypėliui, kurį aš pagarbiai pavadinau šakalu? Nesupykit. Ten, dabar tik spygliuota viela, užtvėrusi kelią jų meilės oazės link. Ožkų nei kvapo, tik kultūrine žole užsėtas sklypas, belaukiantis naujo savininko. Neteko? Tai su kuo kalbu? Su nomenklatūriniais eiliakaliais, ar su atklydėliais iš svetimo rajono: kur negaruoja ledas ir jaunystės karščiu nekvėpuoja oras?

Gal todėl, vis dažniau, kasdieninėje spūstyje regiu tik savo realybės akis. Jose telpa ne vien skiestais dažais dažyti Žaliakalnio medinukai, bet ir nebylus noras perskaityti savo likimą…‘‘

Apie parodą Gintautas Velykis:

,,Kai prieš kokį penkiolika metų persikrausčiau iš mūrinio į medinuką tam pačiam Žaliakalny, pradėti ir nesibaigiantys remontiniai darbai ir privertė domėtis medžiu, lentomis, pečiais, kokliais, kaimynais (buvusiais ir esamais).

Grožybių, kaip tokių, daug nerasta, tik atmintis visokia virto iš tarpulenčių su samanomis. Spalvų nedaug, kaip antikos skulptūrų, žinai, kad būta makiažo. Nuplovė lietus, tik kur ugnis išdegino savo ženklus, liko spalvotas randas.

Tokia ir technika – suodžių miltai atspaudė atminimus. Tos namų nuotraukos, beje, ne iš kažkokios tolimos praeities, čia kadrai dabartiniai, dar gyvena juose ir žmonės ir kiti… Tik kai kur inkliuzai iš albumų.

Medinės lentos gautos dovanų, Žaliakalnio čiabuvių sunešiotos, garbingų skulptorių, piliečių pakeleivių, gal biški vogtos nuo pakampių, gal grindlentės numintos pėdų neplautų Brazilijos indėnų.

Brazilija toli, Rio-de-žaneiras irgi. Ten negyvenau ir negyvensiu gal, tikiuosi, sunkoka būtų… Šalia geriau… Edma Janušaitis ten turi daug draugų, vaikystėj mušęsis su visais, po to dainavo apie laimę, meilę.

Tai žino daug likimų padavimų, pažįsta bruko akmenis vardais, tai rašo knygą apie juos, dar kalbina, rudenį gal bus sunokusi knyga. Ką darysi, teks iliustruoti medžio vaizdiniais…

Ateis truputį rudenio, rūsiuose atsiras stiklainių – grybai, uogos, obuoliai. Stiklainiai atsiras ir ant Brazilijos ir Vaisių kalno šlaitų – toks metų virsmas, ką čia bepridursi. Tik metraštis gal leis pažinti, kur vaikščiota ir kas matyta tų, kas čia gyveno atminty….‘‘

Apie parodos autorių:

Gintautas Velykis gimė Kaune 1958 m. Mokėsi Kauno J. Naujalio menų mokykloje, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete. Dirba vaizduojamojo meno ir reklamos srityje. Surengė virš 20 personalinių tapybos bei skaitmeninės grafikos parodų Lietuvoje bei užsienyje. Domisi interneto technologijomis ir meno medijomis. Groja gitara ir kuria improvizacinę muziką. Mokėsi – Kauno vaikų dailės mokykloje, J. Naujalio meno mokykloje, VDA Klaipėdos Vizualinių komunikacijų katedroje.

Domisi tarpdisciplininių menų sintezėmis, apjungia vaizdo ir garso kūrybines interpretacijas istorinių ir moderniųjų stilistikų plotmėje, naudoja autorines skaitmenines ir analogines technines priemones. Groja klasikine ir el. gitara improvizaciniu stiliumi.

Dirba įvairų kūrybinį darbą reklamos ir kultūros įmonėse. Šiuo metu – media-dailininkas-garsistas-apšvietėjas Kauno menininkų namuose.

Kauno menininkų namų informacija