Folkloro ansamblis ,,Raskila‘‘ kviečia  į edukacinę kelionę ,,Velykos vėlei…‘‘

Folkloro ansamblis ,,Raskila‘‘ kviečia  į edukacinę kelionę ,,Velykos vėlei…‘‘

I stabtelėjimas  SKROSKOS (juodų natūralių dažų) GAMINIMAS

Užrašė ir gamino Akvilė Sadauskienė

Pagal Bronelę Jaruševičiūtę-Lipkevičienę, g. 1943 m. kilusią iš Gineikonių (Stakliškių sen.). Šiuo metu gyvena Kaune.

REIKIA „pusiaugavėnyj“ ruošti:

1. Virtus burokus užraugti su jų nuoviru (apie savaitę šiltai laikyti);
2. Įpilti raugintų kopūstų sunkos ( galima keisti  1-2 stiklinėmis acto, priklauso nuo ruošiamo dažo kiekio);
3. Įdėti surūdijusių geležėlių (pvz. vinių, „lenciūgų“(grandinės), apie pusę puodo);
4. Juodalksnio žievės (skiedryne nuo malkų galima prisirinkti) – likusią dalį puodo.

Skroska rūgsta iki Velykų, nakčiai pieš Velykas ar dieną iki, viską išėmus ir palikus tik skystimą (arba nukošus), sumerkiami numarginti vašku kiaušiniai, ir laikomi pernakt. Labai šviežių kiaušinių nedėti, nes blogiau „nukanda“. Duoda juodą spalvą, arba pilkšvą, jei blogiau „skroska“ įrūgus. Gera „skroska“  pirštus taip nudažo, kad jie ilgai nenusiplauna.

Stakliškėse gimę ir augę Antanina Razmislavičiūtė-Stanaitienė (g. 1949 m. ) ir Petras Razmislavičius (g. 1953 m.)  atsimena „skroską“ gaminusią Manisią Junevičienę visai jų gatvės bendruomenei.

Namuose skroskos negamino. Augo penkiese, sesuo Vlada, Julė, Onutė, ji, brolis Petras. Bet atsimena, kad „visa Vilenska“ (Vilniaus gatvės kaimynai), nešdavo savo margučius paskirtą dieną pas Junevičienę Manisią. Ji kasmet gamindavo skroską, ir šiaip pas ją nuolat būdavo susibūrimai. Savotiškas „bendruomenės centras“. Atsimena, kad iš ąžuolo ar juodalksnio žievės, ir gelažių surūdijusių būdavo tirpalas. Kiaušinius nunešdavo namie numargintus vašku, ir sudėdavo paskirtą dieną paskirta šeima. Laikydavo visą dieną ar parą. Spalva būdavo juoda.

Iš Šilinių kaimo kilęs, gyvenęs Kisieliškėse ( dabartinis Jiezno kolonijų kaimas), Juozas Gelčius „skroską“ taip pat gamindavo be burokų:

Juodalksnių žievė padžiovinta

Karštas vanduo (užpilti ant žievių)

Surūdijus geležis

Actas 

Viską šiltai laikydavo 2 savaites.

Sakytume, ne kiekvienoje šeimoje žinomo ir ruošto dažo tradicijos yra nepelnytai pamirštos. Keista, bet ne taip paprasta ką nors apie „skroską“ surasti net ir šiandieninėse paieškos platformose. O kai pabandai, supranti, kad tai ne tik įdomus, apgalvotas, išankstinio pasiruošimo reikalaujantis procesas, bet ir antrinis žaliavų panaudojimas – juodalksnio žievė iš malkinės ar skiedryno, sena grandinė, kurią kasmet galima naudoti tą pačią, virtų burokų nuoviras, ar kopūstų raugas – šalutiniai produktai, kurių, jei norime, galime susikurti ir pasigaminti namuose. Tačiau bene svarbiausia – socialinis šio dažo ruošimo aspektas, – kaip pasakojo pateikėjai, beveik visada „skroską“ lydėjo susitarimo, susitelkimo ir bendruomeniškumo jausmai. Gal laukiant Velykų vėlei juos galėtume sugrąžinti šiandien?

Jiezno krašte Juozas Gelčius skroską ruošė tik juodalksnio žievės ir surūdijusių geležių. Tokį gaminimo būdą iš vaikystės prisimena Stakliškių krašto gyventojai Petras  Razmislavičius ir Antanina Razmislavičiūtė – Stanaitienė.

I- as stabtelėjimas

II- as stabtelėjimas

Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila“ tęsia edukacinę kelionę „Velykos vėlei“ ir pirmame stabtelėjime pasigaminę natūralių juodų dažų „skroskos“ kviečia marginti kiaušinius vašku, žolelėmis, juos dažyti ir pasidžiaugti sukurtu grožiu.

Linkime įdomios „kelionės“ ir sveikų bei saugių šventų Velykų!