Nuo kovo 3 d. Birštono kurhauzo galerijoje
Eglės Lipinskaitės akvarelės paroda
Išplaukiantys prisiminimai
Spalva – dėmė – šviesa – kontrastas – kompozicija… Maždaug tokiu eiliškumu gimsta paveikslas. Kūrybos temos ir siužetai klostosi savaime, apie viską, kas supa mane ar gyvena manyje. Gamta, žmonės, išgyvenimai, emocijos, skriejančios mintys, idėjos. Paveiksluose vaizduoju tai, kas man svarbu, kas jaudina ir rūpi, dėl ko skauda, kas sukelia nerimą. Jausmai – tarsi per rūko šydą, vos vos lengvai užčiuopiami, žiūrovą įtraukia, kviečia patirti ir išgyventi kartu. Iš detalių, nuotrupų kuriama unikali istorija (“Išplaukiantys prisiminimai”, ), iš šmėstelėjusių prisiminimų, citatų, užuomazgų bandau atkurti pasakojimus apie ypatingus žmones (“Pranciška Ščiukaitė Butlerienė”, “J. Basanavičiaus takais”) arba išgyvenu senas istorijas savaip, kad netektų raudoti dėl puolusių angelų (Baltaragio malūnas). Kartais vėl pasineriu į peizažą, kupiną emocijos, romantikos, jausmo, džiugesio ir trapių akimirkų, kurios išplaukia tarsi laivas, švysteli balta bure saulės šviesoje ir vėl išnyksta nebūtin. Mano kuriamas peizažas tarsi truputų sužmogintas. Tapydama bandau pajausti ką man kužda švystelėjusi netikėta šviesa iš dangaus (“Vakaro ramybė visada telydi”), išgirsti kaip kažkas nusikvatoja išvydęs savo atvaizdą baloje (“Atmosfera”), o gal tai paukščiu nuplasnoja mūsų sielos… Tada ir vėl emocija nuslobsta ir nuo romantinio peizažo pereinu prie konceptualesnių temų. Ar ištiks mus ateitis, jei prarasime praeitį (Nuskridęs aitvaras)….
***
Akvarelės kelias prasidėjo 2015 metais. Iki tol tebuvo vienas kitas pabandymas ir be galo didelis noras. Taip visa galva panirau į vandens stiklinę su dailiu teptuku. Dalyvavau festivaliuose, pleneruose, bendravau su kitais akvarelistais, kuriančiais vienokia ar kitokia akvarelės technika, praėjusiais vienokią ar kitokią akvarelės mokyklą, sėmiausi patirties, dalinausi savais atradimais. Man patinka stebėti kaip “pražįsta” akvarelės spalvos tapant šlapia technika, kaip jos liejasi, tarsi grumdamosi ar konkuruodamos viena su kita ir palikdamos pačias netikėčiausias formas ir kompozicijas. Mėgaujuosi neišsenkančiomis technikos galimybėmis. Dažniausiai tapau sluoksnį ant sluoksnio, kol spalva tampa sodri, turtinga ir pilna “patirties”.
Manau, menininkas turi keistis, ieškoti, gilintis, domėtis, būti atviras netikėtiems eksperimentams ir naujų formų paieškoms… Taip visi mano bandymai ir mėginimai susidėjo į savitą vaizdavimo techniką akvarele, kur tarsi atsitiktinė dėmė pavirto į formą, o pulsuojanti linija tarsi užbaigė paveikslo kompoziciją.
Tapyba – man būtinybė, kaip oras, kaip vanduo. Tai mano erdvė pasireikšti ir vystytis kūrybiškumui bei vaizduotei. Žodžiais tai nepaaiškinama, tai tiesiog jaučiama.