Antano Obcarsko tapybos darbų paroda

_______________________________________________

 Antanas Obcarskas   

 Gimė 1958 m. Zapyškyje (Kauno r.).
1971–1973 m. mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dab. Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla), 1973 – 1977 m. studijavo Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), 1982 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1993 m. – dailininkų grupės „Angis” narys. Nuo 2011m. Vokietijos menininkų sąjungos “Focus Europa” narys.

Dailės parodose dalyvauja nuo 1982 m. Surengė individualias parodas: Kaune, Palangoje, Vilniuje (1988, 1992, 1998, 2000, 2004, 2005, 2007, 2009), Lenkijoje ( 2004), Olandijoje (1995, 1997), Vokietijoje (1990, 1993, 1998, 2007), Portugalijoje (2010) ir kt.: dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Kinijoje, Indijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didž. Britanijoje, Ispanijoje. Dalyvavo 54-ojoje Venecijos bienalėje, Italijoje (2011), NordArt 2014 Vokietijoje, 15-oje Vilniaus tapybos trienalėje (2013), 6-oje Pekino tarptautinėje meno bienalėje Kinijoje (2015), 16-oje Vilniaus tapybos trienalėje (2016), 7-oje Pekino tarptautinėje meno bienalėje Kinijoje (2017), 18-oje Azijos meno bienalėje Bangladeše (2018) ir kt.

Pelnė apdovanojimų, stipendijų: 1993 m. – Lippės apskrities kultūros instituto stipendija (Švalenbergas, Vokietija), 1997 m. – Lietuvos kultūros ir meno aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, 1997 m. – Pollock–Krasner fondo stipendija (Niujorkas, JAV), 2000 ir 2002 m. – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus apdovanojimas už kūrinius parodoje „Geriausias metų kūrinys“, 2005 m. – Kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija, 2013 m. parodos ”Spalva-Nuotaika-Simbolis” Galerijoje “Balta” Grand Prix, 2014 m. Lietuvos Kultūros Tarybos individuali valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjams ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno stipendija. 2015 m. apdovanotas Kauno raj. savivaldybės III lygio Garbės ženklu.

Dailininko kūrinių turi įsigiję Lietuvos Dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), MO (Vilnius), Lippės krašto savivaldybė, Detmoldas (Vokietija), Emschertal – Museum, Herne (Vokietija), Museum Okręgowe w Nowym Sączu (Lenkija), Das Kleine Museum – Kultur auf der Peunt, Weissenstadt (Vokietija), Rabindranath Tagore Centre, ICCR, Kalkuta, (Indija), taip pat organizacijos bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Eksponuojami dailininko kūriniai parduodami. tel. +37061262120

_______________________________________________________________

Tarp racionalumo ir ekspresijos, sakralumo ir chuliganizmo…

Antano Obcarsko plačiai pristatinėti nereikia – vienas žinomiausių viduriniosios kartos lietuvių menininkų, garsiosios grupės „Angis“ narys, yra surengęs arti dvidešimties personalinių parodų, dalyvavęs daugybėje grupinių ekspozicijų, konceptualių projektų Lietuvoje ir užsienyje.

2009 metų gruodį, naujausioje personalinėje parodoje „100X81“,veikusioje Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje, buvo pristatyta tik viena įvairios ir stilistiškai margos menininko kūrybos dalis – molbertinė tapyba. Tačiau akivaizdu – net ir iš pirmo žvilgsnio priešingus ir nesuderinamus A.Obcarsko kūrybos polius visad jungia tam tikri nusistovėję išraiškos ir pasaulėvaizdžio principai. O tai liudija kūrybinę dailininko brandą, gebėjimą savo intencijas redukuoti iki aiškios, paveikios formos.

Kita vertus, tai menininkas, kurio išraiškos įvairovė nuolat bando žiūrovo budrumą, nesileidžia įspraudžiama į vieningo kanono rėmus. Seniai atradęs atpažįstamą braižą, jis nuolat eksperimentuoja ir ieško. Sukūręs sakralią, išmintimi ir tyla alsuojančią instaliaciją „Dangus“ (1996), praėjus dešimtečiui, A. Obcarskas pristato (auto)ironišką, kiek chuliganišką fotografijų ciklą – vaizdelius iš žymiausių muziejų ir galerijų tualetų („Europos galerijų WC: Personalinis tyrimas“, 2007). Griežtų, racionalių optinio meno, geometrinių formų kūrėjas čia pat tapo ir emocijų pliūpsniais žaižaruojančias kompozicijas. Tačiau vienoje iš savo instaliacijų, visai nepoetiškai, tarsi kokį santechniką ar statybininką, grubiai ragina tariamą menininką – „Baigęs meno darbus, susirink šiukšles, urode“ (2003 )… Taigi, A. Obcarsko kūriniai savitai balansuoja tarp konceptualios raiškos, objektų dailės, optinio meno, akcijų, performansų, fotografijos, ir klasikinės gesto tapybos. Pastaraisiais metais menininkas gilinasi ir į kitų šiuolaikinių medijų specifiką; prisiminkime kad ir A.Obcarsko videoinstaliaciją, skirtą legendiniam Kauno tapytojui Alfonsui Vilpišauskui, kurį Vilniaus žiūrovai matė grupės „Angis“ parodoje „UPS – Urgentum Praecipitatum Sulfur“, 2008 m. surengtoje „Vartų“ galerijoje.

Apie A.Obcarsko tapybą sunku kalbėti neatsigręžiant į XX a. I –osios pusės lietuvių dailės tradicijas, Kauno tapytojų – Rimvido Jankausko – Kampo (1957 – 1993), Alfonso Vilpišausko,
Arūno Vaitkūno ( 1956 – 2005), ir, žinoma, grupės „Angis“ kūrybos trajektorijas. Prisminkime kad ir minėtą „Angies“ parodą „Vartų“ galerijoje, kurioje grupės menininkai mėgino ne tik tradicines ekspresionistinės, bet ir konceptualios, šiuolaikinių medijų raiškos taktikas. Galima sakyti, kad „Angis“ šiandien viena koja skuba konceptualiam menui įkandin, tačiau kita tebėra stipriai įklimpusi į „Ars“, gestiškosios dailės variacijas, kurios iš esmės labiau šliejasi prie modernizmo reiškinių. Sunku būtų šį ryšį nuneigti, žvelgiant į bet kurio grupės nario darbus – Henriko Čerapo, grupės patriarchu vadinamo Alfonso Vilpišausko, ar jos lyderio Jono Gasiūno. Panašiai yra ir Antano Obcarsko kūrybos atveju. Kalbant apie A.Obcarsko tapybą ir daugelį kitų raiškos formų, kūrinio visuma čia dažniausiai atrodo tarsi skaidrus, išgrynintas pasakojimas, kuriame ekspresyvumas, emocionalumas ir racionalumas koegzistuoja, papildo vienas kitą.

Tačiau grįžkime prie A. Obcarsko tapybos parodos „100X81“. Nors minėjau, kad čia matome tik vieną menininko kūrybos dalį, tačiau joje ryškėja ir tam tikri jo braižą apibendrinantys ypatumai. Žvelgiant iš plataus ir įvairaus A. Obcarsko kūrybos konteksto perspektyvos, šioje parodoje pristatoma bene nuosaikiausia jos dalis – molbertinė tapyba, atspindinti pastarųjų metų menininko idėjų ir išraiškos formų raidą. Galima teigti, kad tai dar viena gyvybingosios lietuvių dailės tradicijos – gestiškos, ekspresyviosios tapybos variacija. Puikiai išmanantis konceptualias idėjų meno strategijas, šį kartą menininkas tik simboliškai suvienija kūrinius formato apibrėžtimi, ragindamas atsiduoti „neapskaičiuotos“, jausmingos tapybos žavesiui.

Nors nemažai čia eksponuojamų kūrinių įkvėpti „natūros“, t.y. peizažo, jo kaitos ir nuotaikų, menininkas juose dažniausiai operuoja abstrakčiais ar stipriai apibendrintais vaizdiniais. Menotyrininkas Jonas Valatkevičius yra rašęs, kad tradicinės dailės, taigi, ir tapybos kontekste, geru kūriniu laikytume tą, kuriame turinys ir forma taip sėkmingai suklijuoti, kad virsta vienas kitu, ir atvirkščiai. Arba specifinė tapybos kalba yra tokia įtaigi, kad turinio tradicine prasme čia nė nebereikia. Kūrinio turiniu tampa tai, kas vyksta tarp tos jo įgimtosios kalbos dalių… A.Obcarskas yra pasiekęs tokį tapybinės brandos laipsnį, kad taip pat gali puikiai išsiversti be literatūros, aiškaus naratyvo. Formos ir koloritas, sodri tekstūra ir jų santykiai, deriniai ir disonansai čia kalba patys už save. Plastiniu, estetiniu vieningumu ir subtiliais nuotaikų, poteksčių sąryšiais menininko tapyboje itin išsiskiria 2009 m. sukurta „pilkoji“ kolekcija, kurioje dominuoja pilkšvų atspalvių koloritas, abstrakčios ir kampuotos, griežtokos formos. Čia, kaip ir kitose A. Obcarsko drobėse, itin svarbi ir pastozinė dažo tekstūra, kuri paprastai veikia išvien su koloritu ir ekspresyvia tapybos maniera. Ankstesniuose dailininko kūriniuose pastebima minkštesnė, aptakesnė tapysena, ryškesnių spalvų dermės. „Pilkojoje“ serijoje abstrakčios, geometrizuotos, griežtokos formos ir jų susidūrimai, nors ir atitolę nuo tikrovės pavidalų, iš tolo primena galingą, nepermaldaujamą ir amžiną gamtos fenomenų būvį… Galbūt – ledo sangrūdą pavasarėjančioje upėje, ar kažkur laukuose stūksančius akmenis, kupinus vidinės jėgos ir ramybės… Tai racionalumo ir atviro jausmo, logikos ir pulsuojančio temperamento jungtis, kuri lakoniškai nusako visos menininko kūrybos esmę. Racionalumu šiuose kūriniuose dvelkia ir griežta, lakoniška kompozicijų formato riba – tarsi tam tikrų užtvarų, sienų metafora, kurios susikuriamos, norint nepaskęsti linijų, potėpių chaose, išlaikyti kritišką ir aiškų žvilgsnį į mus supančią realybę.

Menotyrininkė  Kristina Stančienė