Fotografų plenero paroda „Uždaros teritorijos: πR dimensija“

Šiuolaikinis dvasingumas plenero Kuršių nerijoje parodoje „Uždaros teritorijos: πR dimensija“

Šiuolaikinis dvasingumas evoliucionavo ir jo neįmanoma įsprausti į religijos ir vieno tikėjimo matricos kategorijas. Hinduizmas, budizmas, krišnaizmas, joga ir daug kitų praktikų ir filosofijų plakasi su šamanizmu, afrikietiškais galios ritualais, įvairiais raganavimais bei pagoniškomis tradicijomis. Sąmonėjame, laužome nusistovėjusius barjerus ir

išmokstame į save ir mus supančią aplinką žiūrėti iš naujo. Globaliame pasaulyje laisviau nei bet kada anksčiau keliaujame, naršome internete ir ieškome, interpretuojame. Galiausiai iš visko, kas geriausia, gaminame ką nors naujo – kapitalizmo sistemoje suspausto žmogaus sąmonėjimą arba dvasingumą.

Įprasta manyti, kad menininkas performuoja dvasią į materiją. Transformuoja kažkokią materiją į tai, ką jaučia savyje, laike ir erdvėje. Šiuolaikiniam menui būdinga taikli autoriaus įžvalga, ironija, sarkazmas, socialinių ir politinių problemų tyrinėjimas. Analizuojant šiuolaikinį meną neretai kalbama apie disciplinų suniveliavimą, teorijų svarbą. Turbūt šiuolaikinis kūrinys yra ne metafora apie idėją, kaip įprasta manyti, bet idėjos tekstualumas. Kalba ir vaizdas – rašytinio ir vaizduojamojo meno susivienijimas – yra jau praėjusio amžiaus pasiekimas. Visos XX amžiaus konceptualaus meno srovės parodė žaismingą, efemerišką bei taiklų vaizdo ir teksto suvienijimą. Pats elementariausias šio susivienijimo pavyzdys yra 1965 metų Josepho Kosutho kūrinys „Trys kėdės“.

Nuo to laiko fotografija pasidarė labiau utilitari, praktinė ir pasklido visur, kur tik įmanoma. Meno teorijose atsirado galybės vizualumo studijų, kurios tapo kaip priemonės, įrankiai kalbėti apie fotografiją, vaizduojamąjį meną ir apskritai apie vizualumą. Iš visų meno disciplinų šiandien fotografija yra plačiausiai naudojama. Tokiomis sąlygomis sunkoka suvokti jos vertę ir naujumą. Tačiau vis dėlto tam tikri pirmykščiai fotografijos meno šerdyje slypintys aspektai užburia mus ir priverčia mėgti fotografiją ir jos kuriamą pojūtį. Juk fotografijos menas tiksliausiai reflektuoja socialinį šiuolaikinės visuomenės vaizdinį.

Vertinant fotografiją kitų meno rūšių kontekste akivaizdu, kad ji sunkiau nei skulptūra ar instaliacija perteikia erdviškumą, o idėjos fotografijoje neretai pavirsta paprastais simboliais, nes emocijos visada gali būti surežisuotos. Bet vis dėlto mūsų gyvenimo tikrovės geriau ir išraiškingiau nepapasakos joks kitas meno žanras. Fotografija taikliausiai pataiko mums į širdį. Jos vaizde atrandame save, pagauname savo gyvenimo tikrovei artimus subtilumus.

Plenero parodai Uždaros teritorijos: πR dimensija Lietuvos ir pasaulio fotografijos istorijos kontekstas nėra labai aktualus, nors svarbu suvokti paties konceptualumo ir idėjos tekstualumo svarbą. Su kuo geriausiai susikalba vaizdas, kurį regime fotografijoje? Fotografijos plenero Kuršių nerijoje dalyviai – Tadas Kazakevičius, Paulius Peleckis, Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė, Elijus Kniežauskas, Gerda Šeirė, Jonas Staselis, Liucija Karalienė – išgyveno emocijas ir fotografijomis jas papasakojo, kurdami ir perkurdami Kuršių nerijos vietovės erdves, fiksuodami objektus, jiems įdomių žmonių portretus.

Šis dokumentinės fotografijos tyrimas vyko procesualiai, kūrėjams stebint save, tyrinėjant Kuršių nerijos, kaip geografinės ir emocinės teritorijos ir erdvės, savastį. Meno vadovas fotomenininkas Gintautas Trimakas Vilniuje dėstė kūrėjams meistriškumo pamokas, kurias paskui, kurdami nerijoje, jie pritaikė tyrinėdami ir savaip reflektuodami fotografinę savistabą. Pamačius fotografijas kilo mintis, kad uždaros teritorijos yra ne tik geografine prasme. Juk uždari ar atviri gali būti ne tik žemės plotai, bet ir žmonės. Tai, manau, labiausiai atsiskleidžia šių septynių kūrėjų fotografijose – kiek uždaras jis (ji) aplinkai, o kiek aplinka uždara jam (jai)?

Visą gyvenimą ieškome savasties, ypač menininko ar intelektualo asmenybei būdinga nuolat reflektuoti savo patirtis, nuolat keistis ir transformuoti pojūčius į kitas materijos išraiškas. Ir anksčiau pasisavintos teritorijos, savos ir mielos, deja, gali virsti svetimomis. Tolimas žemės kampelis gali sužadinti daug artimesnius jausmus nei gyvenamoji vieta. Nors fotografijos projekte dalyvaujantys kūrėjai pabrėžia Kuršių nerijos vietovės ypatingumą ir stengiasi tapatintis su aplinka, fotografijose raiškiai atsiskleidžia vidinės teritorijos, vidiniai potyriai. Kitais žodžiais tariant, savaitė šiame ypatingame žemės gabalėlyje buvo procesas, kurio metu buvo pažintos menininkų vidinės, uždaros teritorijos.

Apie dvasingumą skatina kalbėti kūrėjų užsibrėžtas siekis papasakoti istoriją ne per potyrius apie vietovę, o per vietovės dirgiklius apie potyrius. Mąstymui išlaisvinti, kūrybinei raidai būtina savianalizė. Procesą pradedame nuo savęs ir neišvengiamai užbaigiame savęs ir aplinkos susijungimu.

Nenoriu šio fotografijos plenero vertinti paviršiumi, nenoriu, kad kas nors sakytų, jog „šie autoriai parodė, kokia graži ir ypatinga Kuršių nerija“. Vietovė tikrai rami ir užburianti. Akivaizdu, kad ypatinga tuo, jog yra ir atsiskyrusi, ir susijusi su žemynine dalimi. Sala, ne sala, gal labiau įlanka, taip pat yra ir marios, ir jūra… Įžvelgiame paprastus prieštaravimus tarp stichijų. Pajautimų ir akivaizdumo. Kūrėjai ieškojo kokių nors papildomų sąvokų jau seniai naudotoms „salos“, „uždaros sistemos“ asociacijoms, bet man panašu, kad įsigilinta į racionalumo-iracionalumo priešpriešą ir nueita link savęs ir aplinkos tapatumo konstravimo.

Manyčiau, šiame plenere buvo svarbus supratimo ir savistabos momentas. Meno vadovo G. Trimako suteiktos gairės, tokios kaip laikas, apmąstymai apie vaikystę, padėjo kūrėjams pamažu artėti prie rezultato. Nors ir negalutinio, o tariamai galutinio. Buvo pasiūlytas neva konkretus pačiam fotografavimui skirtas laikas – keturiolikta valanda. Tačiau valandos, skirtos savirefleksijai, juk neatmatuosi. Neišmatuotu laiku, neišmatuotais keliais ir erdvėmis mums atsiskleidžia parodos fotografijos.

Vieniems plenero dalyviams uždaros teritorijos buvo aplinkos stebėjimas, kitiems – savistaba ir savęs ieškojimai aplinkoje. Tai matyti jau ir parodos pavadinime, nes raidė R plenero sumanytojams J. Staseliui ir G. Šeirei simbolizavo skirtingus parodos dalyvių charakterius, temperamentus. Juk R psichologijoje yra asmenybių bruožų kodas. Intraversija, ekstraversija, neurotizmas, sąmoningumas ar sutarimas nulemia, koks yra santykis su savimi ir aplinka.

Konkretų objektą, kuriame mažai laiko tėkmės, besikartojančių leitmotyvų, pasirinko plenero dalyviai, kurie dokumentuoja nerijos gyventojų veiklą, renkasi savo kūrybą sudėti į aplinką tarsi dekoratyvia prasme. Be abejo, dekoratyvumas nėra blogai, tačiau jis visada kiek paviršutiniškas. Tačiau gylis, sugebėjimas pajausti dažnai priklauso ne tik nuo temperamento, bet ir nuo emocinio intelekto, gebėjimo perimti patirtį.

Gyvenimiškų pajutimų tema kiek paprastesnė E. Kniežausko ar P. Peleckio fotografijose. Paprastesnė, nes nelabai jautri ir dokumentiška. Gyvenimiškumas pajaustas aplinkos fiksavimo būdu, paviršutiniškai.

Tuo metu T. Kazakevičiaus dokumentinės fotografijos serija ne tik iliustruoja nerijos gyventojų tapatybę, nerijos, kaip vietovės, natūralumą ir industrijos pėdsakus, bet ir atskleidžia autoriaus jautrų santykį su visais paminėtais momentais. Lengvas atsainumas, melancholija ir poetiškos pozos man primena Rineke Dijkstros „Pajūrio portretus“ (1992–1998). T. Kazakevičiaus fotografijose tas keistumas toks išbaigtas ir estetiškas kaip ir R. Dijsktros kūryboje. Spalviškai, kompoziciškai ir jausmiškai pagautas Kuršių nerijos „laimikis“. T. Kazakevičiaus serijoje beveik nesijaučia laiko sąvokos apčiuopimo, nes laikas čia – epochos raiškos laikas, tradicijų, gyvenimo tėkmės ir egzistencijos tūrio užpildytas. Parodų erdvėje „Galera“ T. Kazakevičiaus serija atrodo dar labiau užburiančiai, dar dvasingiau ir jautriau.

Menotyrininkė, fotografijos kritikė Sandra Umbrasienė