FORTEPIJONINĖS MUZIKOS VAKARAS: PIRMI IR PASKUTINIAI

Spalio 24 d., trečiadienį, 19 val.   
Birštono kurhauze

FORTEPIJONINĖS MUZIKOS VAKARAS:

PIRMI IR PASKUTINIAI

Atlikėjai

MOTIEJUS BAZARAS (fortepijonas)

Programoje:

György Ligeti – Etiudai fortepijonui, I ir II knygos

1. Désordre (Sutrikimas)
2. Cordes à vide (Laisvos stygos)
3. Touches bloquées (Užblokuoti klavišai)
4. Fanfares (Fanfaros)
5. Arc-en-ciel (Vaivorykštė)
6. Automne à Varsovie (Varšuvos ruduo)
7. Galamb borong
8. Fem (Metalas)
9. Vertige (Svaigulys)
10. Zauberlehrling (Burtininko mokinys)
11. En Suspens (Nežinioje)
12. Entrelacs (Ornamentas)
13. L’escalier du diable (Velnio laiptai)

Sergej Rachmaninov – „Etiudai-paveikslai“, op. 39

_________________________________________________
Įėjimas nemokamas

__________________________________________________

Laikmečio virsmai visada nužymėti vertybių perkainojimu, tradicijų atmetimu, naujų idėjų įtvirtinimu, realizavimu. XIX–XX amžių sandūra buvo itin permaininga muzikai. Modernizmo apraiškos ir metamorfozės išklibino status quo daugelyje sričių, neaplenkdamos ir žanrų.

Žvelgiant į etiudo vystymąsi nuo jo užuomazgų baroko epochoje, konstruktyvinių techninių pjesių ar bravūriškų koncertinių opusų romantizmo epochoje, pastebima, jog XX a. pradžioje pasikeitė virtuoziškumo paradigma: pradėta koncentruotis į tembro ir harmonijos spalvas, įdomias formas, intelektualias potekstes. Balansuojantys tarp XIX a. paveldo, bet tuo pačiu įkūnyjantys naujojo laikmečio estetikos idėjas yra Sergejaus Rachmaninovo etiudai-paveikslai, atsiskleidžiantys tarsi kompozitoriaus vizitinė kortelė: tamsios ir tirštos harmonijos, masyvūs akordai, stiprios melodinės linijos, melancholiškumas, įtaigūs siužetai ir labai savitas fortepijoninis stilius, reikalaujantis didelės ištvermės ir virtuoziškumo.

Tai yra vieni iš paskutinių šio žanro pavyzdžių XX a. pirmoje pusėje, kadangi nykstant tonalumui, etiudų kūryba apskritai prislopo ir po 1920 m. iki pat György Ligeti etiudų, pradėtų rašyti 9-ame dešimtmetyje, nieko esmingo šio žanro prasme nebuvo sukurta. Svarstoma, jog pradėjus klestėti post-tonalioms teorijoms, esamos fortepijoninės technikos rūšys, kurioms lavinti ir buvo skirti etiudai, prarado reikšmę bei funkciją, ilgainiui tapo vis mažiau aktualios. Pavyzdžiui, dodekafonijos teorija vengia tam tikrų konsonansinių sąskambių (pavyzdžiui, dvigubų oktavų, kas dažnai prieštarauja daugumos etiudų egzistencijos esmei). Taip pat sunyko ir dauguma kitų technikų – laužyti akordai, gamos, arpedžio, dvigubos tercijos ir sekstos – viskas, kas asocijuojasi su tradiciniu tonalumu. Simboliška – S. Rachmaninovo Etiudai-paveikslai op. 39 (1916–1917) yra jo paskutiniai kūriniai sukurti Rusijoje, prieš visiems laikams išvykstant į JAV. O šiais metais minime kompozitoriaus 145-ąsias gimimo ir 75-ąsias mirties metines.

Paradoksalu, tačiau kartais ultramodernus požiūris į fortepijoninę techniką atgaivina prislopusias žanro tradicijas. Būtent toks atvejis – György Ligeti 18 etiudų fortepijonui (1985–2001), kurie laikomi pirmuoju ir bene vertingiausiu etiudo fortepijonui žanro pavyzdžiu XX a. antrojoje pusėje. Kompozitorius juose įgyvendino ir apibendrino savo kūryboje naudotas novatoriškas technikos idėjas, nepamiršdamas įpinti ne tik geriausių koncertinio etiudo žanro savybių, bet ir pasitelkdamas konstruktyviniuose etiuduose ir pratimuose pasitaikančiais beviltiškiausiais ir su muzikalumu mažai ką bendro turinčiais bruožai – įkyrumu, monotonija, kartojimu, matematiniu asketiškumu.

Jis sukūrė neginčijamą šedevrą, greitai pelniusį pripažinimą fortepijono meno bendruomenės tarpe, anksčiau laiko tapusiu klasika bei paminklu pianistinei technikai. Kompozitoriaus keisdamas, deformuodamas nusistovėjusias normas ir išankstinius nusistatymus, susijusius su etiudo žanru, pavertė jį dar negirdėtu menu bei praplėtė temų horizontą, kuriame įvairomis priemonėmis išreiškiami begalybės įvaizdžiai, idėjų, ypač ritminių, semiamasi neeuropietiškose muzikinėse kultūrose bei matematinėse-geometrinėse teorijose, nemažai inspiracijų kyla iš džiazo muzikos ar net konkrečių džiazo atlikėjų grojimo manierų, išbandomi eksperimentiniai atlikimo būdai, stengiantis iš fortepijono išgauti sonorizmui artimą skambesį. Daug G. Ligeti kūrybos tyrinėtojų teigia, jog viena iš esminių prielaidų atkurti etiudo žanrą buvo kompozitoriaus atsigręžimas į tonalumą. Tačiau tai buvo įgyvendinta savotiškai – vienu metu naudojant kelias tonacijas, todėl dažnai skambesys anaiptol neprimena tonalios, mums įprastos darnos. Šie derminiai bei ritminiai eksperimentai suponuoja dar vieną viską apjungiančią temą – nepriklausomybę (rankų, ritminę, derminę; gebėjimą vienu metu suvaldyti kelias skirtingas linijas). Bet nereikėtų nusiteikti, jog viskas yra taip nežmoniškai rimta ir atšiauru – etiuduose apstu humoristinių poteksčių.

„Pirmi ir paskutiniai“ – žaismingas ir prasmingas anachronizmas, žymintis lemtingus lūžius ir transformacijas XX a. Vakarų muzikinėje kultūroje bei fortepijono mene.

Motiejus Bazaras – talentingas pianistas, akylesniems melomanams žinomas dėl įvairiapusiškų muzikinių interesų ir įvairios veiklos, dažniau pastebimas ne tik akademiniuose koncertuose, bet ir džiazo ar elektroninės muzikos vakaruose.

Pianistas turi nemažai patirties grojant su įvairiais orkestrais. Yra surengęs pasirodymų su Kauno, Lietuvos, Talino kameriniais orkestrais, Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Latvijos nacionaliniu, Plovdivo (Bulgarija) simfoniniais orkestrais. Jo pasiekimai fortepijoninės muzikos srityje puikiai įvertinti daugiau nei 20-yje tarptautinių konkursų. Dėl reiklumo sau, puikaus instrumento valdymo, stiliaus ir muzikinių partnerių supratimo, pianistas noriai kviečiamas groti su įvairių muzikinių krypčių kolektyvais. Aistra džiazui, rokui ir kitiems muzikos stiliams skatina rinktis universalaus menininko-atlikėjo kelią. Su įvairiais projektais bei grupėmis dalyvavo dešimtyje „Kaunas Jazz“ festivalių.

1. Bazaras yra atviras naujoms muzikinėms idėjoms, domisi ir gilinasi į skirtingus specifinius stilius. Kartu su broliais Mykolu ir Benediktu sukurtas trio „#sotuskaunomuzikai“ įkūnyja deklaruojamas muzikines vertybes.