TAPYBOS PARODA Gintautas Vaičys „Laiškai nuo Nemuno”

TAPYBOS PARODA

Gintautas Vaičys „Laiškai nuo Nemuno”  

Gyvename labai neramiais laikais, bet ar kada nors buvo ramu? Žmonės ginčijasi, barasi, kovoja. Yra ir tokių, kurie mano, kad tik jie visada yra teisūs, tik jie žino tiesą ir tik jie niekada neklysta. Demagogija, populizmas, reliatyvizmas, informacijos, politinių ir etinių nuomonių chaosas, kasdieninė agresija ir netikras rytojus…

Ieškodamas ramybės, atokvėpio ir harmonijos ir vėl atradau senųjų lietuviškų dainų grožį. Klausant jų melodingo skambėjimo prieš akis iškilo praeities vaizdai, manosios vaikystės paveikslai. Grįžo atsiminimai, o kartu su jais Žemaitijos kaime praleistos vaikystės, kuri prabėgo tarp savo grožiu tiesiog kerinčios gamtos, akimirkos. Vėl pamačiau įvairių gėlių ir žolelių kupinas ir visokiausiais aromatais kvepiančias pievas, įvairiausių spalvų juostomis besitęsiančias net iki horizonto. Vėl prisiminiau pasivaikščiojimus suartais ar javais užsėtais laukais, prisiminiau ražienų subadytas kojas, šviežio pieno ir ką tik iškeptos duonos su medumi kvapą, jaukius, šiltus ir saugius gimtuosius namus.

Lietuvių liaudies dainų kompozicija ir harmonija, jų struktūra ir grožis labai primena tai, ko siekiu ir link ko einu savo tapyboje. Van Goghas savo paveikslų ritmą kūrė energingais teptuko potėpiais. Panašiai elgiuosi ir aš, nes ieškau ritmo, kurį komponuoju iš sudėtingų reguliarių linijų ir juostų segmentų. Nes mūsų gyvenimas – tai ritmingas visa ko pasikartojimas. Kvėpavimas ir širdies dūžiai, vienas po kito einantys metų laikai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, potvyniai ir atoslūgiai… Viskas kartojasi, bėga, kaip tekančios upės srovė… Ir iš vienos pusės viskas atrodo, lyg niekas nesikeistų, lyg viskas būtų taip pat kaip buvę, bet iš kitos juk matai, kad viskas keičiasi, viskas kiekvieną kartą atrodo naujai, kitaip, ir vėl nežinoma.