Gintauto Velykio skaitmeninio meno paroda „PortalAi“

Nuo lapkričio 7 d. Birštono kultūros centre 

Gintauto Velykio skaitmeninio meno paroda

 „PortalAi“

susitikimas su autoriumi lapkričio 28 d. 16 val.

11 07-11 28
Birštono kultūros centre

Kristina Liepinaitė.

Kompiuterio ir menininko vaizduotės dialogas

Dirbtinio intelekto sistema, interpretuojanti išorinius duomenis kaip akademinė disciplina buvo įkurta 1956 metais. Moksliškai pagrįstos neuroninių tinklų panaudojimo priemonės buvo jungiamos su menininkų vaizduote. Dabar vaizdams, kuriuos neseniai matėme tik fantastinių filmų siužetuose, technologijos suteikė naujų praktinių galimybių, o kartu ėmė kelti ir etinius klausimus.

Pastaruoju metu stebime dirbtinio intelekto (DI) šuolį, ši technologija į žmonių gyvenimą žengia itin sparčiai. Tokie greičiai išgąsdino ir pačius DI technologijų kūrėjus. „SpaceX“ ir „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas, „Apple“ įkūrėjas Steve’as Wozniakas ir daugiau nei 1000 susirūpinusių žmonių pasirašė atvirą laišką ragindami sustabdyti galingų dirbtinio intelekto sistemų kūrimą. Jų teigimu, reikia laiko norint įsitikinti tokių sistemų saugumu. Tokią reakciją į DI šuolį paskatino „Microsoft“ remiamos įmonės „OpenAI“ išleista GPT-4 programinė įranga, jos modelis yra daug galingesnis už ankstesnę versiją, kuri buvo naudojama „ChatGPT“ – botui, galinčiam generuoti teksto fragmentus pagal trumpiausias užklausas. Jau nebe fantastiniuose filmuose, bet realybėje kuriami robotai, kurių tikslas – užmegzti emocinį ar net romantinį ryšį su žmogumi. Algoritmų pagrindu konstruojamo DI pavojus – galimybė užvaldyti ir kontroliuoti mūsų kasdienybę.

Visgi daugelyje sričių DI yra laikomas tiesiog pagalbininku. Ne paslaptis, kad atsiradę skaitmeniniai įrankiai suteikė menininkams precedento neturinčias galimybes tyrinėti naujas kūrybines ribas. Netgi pats botas sugeneruoja atsakymus apie profesijas, atrodytų, atspariausias DI plėtrai. Tarp jų pirmauja kūrybinės. Pavyzdžiui, skulptorius, naudojantis 3D spausdinimo technologijas, gali sukurti skulptūrą, sunkiai įgyvendinamą tradiciniu būdu. Kita vertus, norint gauti tinkamą atsakymą į užduotį, reikia teisingai (arba kūrybingai) ją suformuluoti. Kadangi kūrybingumo netrūksta, o DI technikos tampa vis labiau prieinamos, vis daugiau vaizduojamojo meno atstovų jomis naudojasi.

Šiuo požiūriu galėtų būti įdomus vizualiai įspūdingus meno kūrinius kuriančio grafinio dizaino menininko, Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos (AIAL) nario Gintauto Velykio (g. 1958) vaizduotės dialogas su DI. Tokią progą suteikia jo skaitmeninio meno paroda „PortalAi“.  DI vizijos tarp realybės ir virtualybės pagal G. Velykį parodoje taip gausiai rodomos pirmą kartą.

Menininkas į dialogą su DI ėjo ilgai, nuosekliai ir metodiškai. Kompiuterine grafika susidomėjo beveik prieš 30 metų, kai dar ne visi naudojomės internetu, o kompiuteris mums dažniausiai atstodavo rašomąją mašinėlę ar skaičiuotuvą. Į kompiuterinį meną G. Velykį atvedė darbas reklamos srityje. Buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kurti ją skaitmeninę: logotipus, 3D videoanimaciją, plačiaformatę spaudą, internetines svetaines. Kūrė reklamines iškabas, plakatus ir kioskams, ir „Sekundės“ bankui, ir televizijos vinjetes „Panoramai“. Skirtingi poreikiai ir tikslai vertė greitai ir lanksčiai reaguoti. Kompiuteryje tarsi talpioje, vietos nepritrūkstančioje dėžėje menininkas vis eksperimentuodavo su vaizdo apdorojimo ir generavimo programomis, kurios palengva pakeitė teptuką ir drobę. 1996 m. G. Velykis laimėjo „Fujifilm“ skaitmeninės grafikos konkursą. Tuo metu kūrinio originalumą užtikrino disketės byloje (faile) įrašytas kūrinys.

Šiandien, atsivėrus neribotoms interneto galimybėms, skaitmeninio paveikslo pirmapradį vaizdą atsekti sunkiau. Be to, dabar botas gali sukurti kūrinį per keletą minučių. Į savo darbus įtraukdamas dirbtinio intelekto sukurtus elementus autorius užmezga kūrybinį dialogą su mašina. Šis bendradarbiavimas ištrina ribas tarp žmogaus ir DI, todėl galutinis kūrinio rezultatas verčia susimąstyti ir iš naujo apibrėžti tradicinės meninės kūrybos ir autorystės sąvokas. 2022 m. dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas „Théåtre D’opéra Spatial“ JAV netgi laimėjo meno konkursą. Žiuri nežinojo, kad dailininko Jasono Alleno konkursui pateikti 3 paveikslai buvo padaryti, pasitelkus nemokamą algoritmą.

DI sugeneruoto kūrinio išskirtinumą reikėtų sieti su autorių dominančiomis temomis, jų perteikiama idėja, darbo stilistika. Praktiškai ne kitaip tarp kitų autorių darbų atskiriame ir pieštukus, teptukus, dažus, drobę naudojančių menininkų kūrinius. Kompiuteryje pasakojimas virsta vaizdu. Vaizduotė yra tai, ką turi kūrėjas ir ko stokoja botas. Kūrinio struktūrą, stilių, temą, nuotaiką diktuoja menininkas.

Taigi, kuo ypatinga yra G. Velykio vaizduotė? „Art Visions“ autorius G. Velykis į kompiuteriu kuriamų paveikslų stilistiką įžengė iš tapybos pasaulio. 1990–1992 m. jis tapė nežemiškus siužetus, išgalvotus motyvus. Kosmines, transcendentines idėjas menininkas išreiškė tradicinėmis tapybos priemonėmis. Eksponavo paveikslus AL (Alberto) galerijoje, „Vilniaus arkoje“, WDB galerijoje, Palangos parodų paviljone, parodų erdvėse Danijoje, Norvegijoje, Vengrijoje. Daugelis tapybos darbų, išvežtų į parodas užsienyje, dingo per ekonomines krizes.

Ne visiems tokie siurrealūs paveikslai patiko. G. Velykis prisimena: „Akyse toks vaizdelis – paroda antrame aukšte, laiptais lėtai lipa solidūs ponas su ponia. Nuo paskutinio laiptelio iki paveikslų kokie 3–4 metrai. Pirmi lankytojai, mano veide – naivi šypsena. Ale anų – betoniniai veidai, jie pilkėja. Tik zdaravos matrionos raudonos lūpos sujudėjo ir plūstelėjo lava. Tas skreplys tik vos vos nepataikė ant manęs, ale potėpis liko neblogas ant paveikslo. Matyt, modernistė.“

Galbūt išties nerealūs siužetai labiau tiko kompiuterinei tapybai. Neatsitiktinai G. Velykis yra beveik vienmetis su DI. Į skaitmeninės tapybos džiung­les menininkas pasinėrė perkurdamas daugiau nei prieš tris dešimtmečius kompiuteriu pradėtus kurti reklaminius darbus, įvesdamas savas menines technologijas, skaitmenizuodamas išlikusias dingusių darbų fotografijas. Impulsų suteikė jo susidomėjimas „Fluxus“ judėjimu, keistąja mechanika, sraigtais, kurie atvedė iki stimpanko stilistikos. Priminsiu, kad stimpankas yra vienas iš fantastikos žanrų, atsiradęs XX a. 10 dešimtmetyje. Stimpankas jungia britų imperijos klestėjimo laikotarpio – Viktorijos epochos (1837–1901) – kostiumus, technikos laimėjimus ir naujausius atradimus. Tipiškiausias pavyzdys – garo varikliais varomi lėktuvai. Trumpai tariant, tai mokslinė fantastika.

Stimpanko stiliumi G. Velykis išpuošė Kauno III fortą. Menininkas teigia: „Forto miestuose žmonių nėra, tačiau sargyba tebestovi. Ten daug metalo, betono arkų, laidų, visokių duženų su stikle įstrigusiomis mintimis, istorijomis ir vizijomis. Tik momentais atsiveria portalai pro kulkų paliktas erdves, ten pradeda tekėti laikas…“ Taip gimė mintis sukurti skaitmeninės tapybos kūrinius „PortalAi“. Paskutinės dvi pavadinimo raidės – nuoroda į dirbtinio intelekto (artificial intelligence) trumpinį AI.

G. Velykio kūrybos išskirtinumas – tradicinio vaizduojamojo meno ir dirbtinio intelekto vizijų skaitmeninė stimpanko sintezė. Menininkas naudoja ne tik boto siūlomus elementus, bet pateikia ir ankstesnius savo tapybos darbus. Be to, tobulina boto informaciją. Dėl jo piešimo programos, įvedus žodį „fortas“, pradėjo siūlyti gynybinių sistemų, karinių tvirtovių vaizdus. Kompiuterinės grafikos sistema veikia kaip algoritmai. Ją nuolat reikia atnaujinti. Taigi G. Velykis, kurdamas kompiuterinius darbus, praplėtė boto informacines galimybes. Beje, autorius kuria naudodamas kelias kompiuterines programas.

Kilus pandemijai pradėtos kurti mokslinės fantastikos žanru grįstos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai. Kūriniuose jungiama nuotolinio bendravimo emocija, informacinių technologijų atradimai, seno gyvenimo ilgesys, spalvų estetika. Kūriniuose analizuojamos karo, apokaliptinės, fantastinės temos. Keliaplaniai kūriniai atsiveria kaip portalai į kitą pasaulį. Pasitelkdamas DI autorius kuria dinamiškus ir interaktyvius meninius vaizdus.

Kaip išsaugoti tokių vaizdų autorystę? Menininkai griebiasi įvairių būdų. Tarkim, vieni ant darbų atspaudų, sukurtų pasitelkus DI, tapo reljefiniais dažais, kiti juos išdidindami pertapo ant drobės, mat įprastai populiarių DI programų generuoti vaizdai būna mažos rezoliucijos. Vis dėlto netikėtos kompozicijos internete taip ir vilioja pakartoti panašiai. Išties, nukopijuoti, nuplagijuoti ar pavogti meno kūrinį dabar tapo ypač lengva. Mokymosi proceso pradžioje tai atrodo lyg ir suprantama, vis dėlto vėliau pasipylus klonuotiems vaizdams jau darosi pavojingai neskoninga. Todėl svarbu atpažinti, kokią vaizduotę atveria algoritmais grįstas DI. Kompiuterinių vaizdų kūrimo programų naudotojai ieško galimybių padaryti sukurto failo NFT įskiepį. NFT yra nekeičiamojo tokeno (Non-Fungible Token) sutrumpinimas, unikalus ir nekeičiamas skaitmeninis įrašas, esantis blokų grandinėje (blockchain), menininkų dažniausiai naudojamas „Ethereum“ arba kitų kriptovaliutų platformose. NFT suteikia galimybę patvirtinti skaitmeninio turto unikalumą ir autentiškumą, taip pat galima perduoti tokį turtą kitam asmeniui. Svarbiausias NFT privalumas, kad jis leidžia skaitmeniniam turtui turėti unikalumą ir vertę, kaip ir fiziniams objektams. NFT turto savininkas gali būti lengvai identifikuotas per blokų grandinę, taip padedama užtikrinti autentiškumą ir skaid­rumą. Tai kol kas vienas būdų išsaugoti autorystę, sudėtingas ir ne visiems suprantamas.

Dabar, kai dirbtinis intelektas gali padėti sukurti vaizdų, imituojančių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Paulio Cézanne’o ar Vincento van Gogho stilių, galbūt ateis laikas, kai botas imituos ir skaitmeninius G. Velykio paveikslus.

Kristina Liepinaitė – menotyrininkė, parodų kuratorė.