TAPYBOS IR ASAMBLIAŽO PARODA „ŽOLĖ NIEKO NEPASLEPIA”

Raimondo Karčiausko      

TAPYBOS IR ASAMBLIAŽO PARODA

„ŽOLĖ NIEKO NEPASLEPIA”

Nuo vasario 10 d. iki kovo 12 d.

Apie save ir kūrybą

   Gimiau Vilniuje 1965 m., 1988-ais metais pabaigiau studijas Sankt Peterburgo (Rusija) valstybiniame universitete, esu filologas, vengrų kalbos ir literatūros specialistas. Daug metų dirbu turizmo srityje. Visada buvau „prie meno“, bet pats tapyti pradėjau prieš 7 metus. Įkvėpimo semiuosi iš supančios aplinkos, buities, nugirstų pokalbių, perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų, vaikystės atsiminimų, kelionių įspūdžių. Pats mėgstu fotografuoti ir neretai paveikslo idėja gimsta peržiūrint padarytas nuotraukas. Žaviuosi čekų menininku Jan Švankmayer, argentiniečiu Tomás Saraceno, man iš dalies artimas steam-punk, cyber-punk menas.   

    Pristatomas paveikslų ciklas  kalba apie tokias pasaulį slegiančias problemas, kaip COVID-19, klimato kaita, aplinkosaugos, tvarumo klausimai. Kur link einame, kuo viskas baigsis? Ar civilizacija, kurią žinome, artėja prie savo pabaigos? O kas toliau? Ar mes vis dar žmonės iš kraujo ir mėsos, ar jau esame pusiau mašinos, androidai? Dirbtiniai dantys, plaukai, sąnariai, vožtuvai, galūnės, kūdikiai iš mėgintuvėlio – ar tai jau žingsnis link naujos žmonių rasės? Ir kur yra ribos? Prapjovus odą, raumenis, skverbiantis vis gilyn –  ar dar yra likę paslapčių? Kas paveldės žemę po mūsų – padarai, primenantys gigantiškus vabzdžius, geriausiai prisitaikiusius
prie kintančio pasaulio, bet, vis dėlto, vadinančius save žmonėmis? Kuo jie tikės, kokios naujos religijos pakeis dabartines?
Ar kaukė bei respiratorius taps kasdieniu rūbu?                                                                                                                                     

 Mus supa begalė daiktų, tapome vartotojų karta. Panaudotus nereikalingus daiktus mes tiesiog šveičiame į konteinerį. Žemė dūsta nuo plastiko atliekų. O ar panaudotas daiktas turi teisę į „antrą šansą“, ar jį galima vertinti kaip meno objektą? Daugumoje savo darbų  stengiuosi suteikti daiktams, buitinėms atliekoms, sulūžusiai technikai  antrą gyvenimą, prailginti jų egzistavimą perkeldamas į naują dimensiją, suteikdamas kitą prasmę, kuri priverčia pamiršti pradinę jų paskirtį ir žiūrėti į juos kaip į meninės išraiškos priemones.                                                                                                                                                                                                                                                                            

 Mano kūriniai – tai pamastymai apie tai, kur esame ir kur einame. Tai galimybė stabtelėti ir trumpam atsidurti mano pasaulyje, galimybė pažiūrėti į akis sau pačiam, žvelgiančiam iš veidrodžio šukės.