Alberto Švenčionio fotografijų paroda

Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Vilties kelias“ 

2023 m. Balandžio 7 d. Birštono kultūros centre bus pristatoma Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Vilties kelias“. Tai – dviejų dalių fotografijų ciklas, leidžiantis chronologiškai ir emocionaliai patirti nelengvą mūsų šalies gyventojų kelią į laisvę ir nepriklausomybę. Nors šis kelias kupinas sunkumų, skausmo, netekčių, tačiau visoje kelionėje lydi ir viltis, kurios buvimas juntamas ne tik užfiksuotuose vaizduose, bet ir A. Švenčionio kuriamomis detalėmis/komponavimo būdais. Pagal psichologo Snyderio teoriją, viltis nėra pasyvi emocija, atsirandanti tik sunkiais gyvenimo etapais, tai – pastovus mąstymo būdas, padedantis siekti išsikeltų tikslų. Pats autorius sako, kad jo tikslas – „leisti žiūrovui suprasti, kas yra tikra ir už ką reikia kovoti“. O kova, galima, teigti yra nuolatinė lietuvių tautos būsena, kurią palaikyti visais laikais padėjo būtent vilitis ir tikėjimas.

Albertas Švenčionis – Lietuvos fotografas, Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų sąjungų narys, jau daug metų fiksuojantis Lietuvos senąjį paveldą – piliakalnius. Yra surengęs nemažai parodų, jo darbai puošia istorinių leidinių puslapius ir t.t.

 Pirmoji fotografijų ciklo „Vilties kelias“ dalies tema siejama su Lietuvos ir Lietuvoje gyvenančių žmonių tremties laikotarpiu (1941 m. – 1953 m.). Tai – A. Švenčionio sumanytos kompozicijos – tremtinių išgyventos deportacijos istorijos įrodymo akimirkos su tai patvirtinančiais dokumentiniais faktais: pačių tremtinių sustabdytų akimirkų vaizdais (fotografijose) bei asmeniniai išgyvenimai, užrašyti nuotraukų nugarėlėse ar dienoraščiuose, piešiniuose, atvirukuose ir dainų tekstuose. Savaime šios fotografijos neša liūdesio nuotaiką, o jų emocinį krūvį kuria būtent A. Švenčionio jau minėti meniniai sprendimai. Tikėjimo, vilties simbolika perteikiama, kuomet jis greta juodai baltų fotografijų komponuoja ne tik piešinius ar tekstus, bet ir simboliškas prasmes nešančius spalvotus augalus – skintus obels, našlaičių, alyvų žiedus, pušies šakelę. Visi šie augalai – lietuvių, ypatingai senosios kartos, gyvenime yra reikšminga egzistencijos dalis, susijusi su gyvybės rato idėja, bylojantys apie amžinybę, laikinumą, gyvenimą ar mirtį.

Antroji fotografijų ciklo dalis – tai paties A. Švenčionio fotoaparatu kurtas reportažinio pobūdžio pasakojimas apie ilgą ir skausmingą lietuvių tautos, nešančios kryžių, kančios ir vilties kelią. Tai – kryžiaus nešimo per Lietuvą scenos iš  M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio surengtos akcijos, 1990 m. birželio mėnesį (akcijos dalyvių galutinė stotelė – Kryžių kalnas Šiaulių rajone). Ši dalis glaudžiai siejasi su krikščioniškosios kultūros istorija, kuri turėjo milžinišką įtaką šalies vystymuisi. Čia matyti ne tik iškilmingos kryžiaus nešimo eisenos scenos, bet ir kasdienybės vaizdai, sustojus pailsėti. Čia juntamas nusiteikimas, atkaklumas, džiugesys, bendrumo jausmas. O tikėjimas, lūkesčiai atsispindi žmonių veiduose, gestuose, autoriui papildomų priemonių šioms emocijoms sustiprinti jau nereikia.

Šios dvi ekspozicijos dalys kartu ir sugretinamos, bet tuo pačiu istoriškai iš chronologiškai yra ir viena kitos tęsinys. Čia parodyti etapai, kuriuose žmones visą laiką vienu ar kitu būdu lydėjo vilties jausmas. Galima teigti, kad situacija nėra pilnai pasikeitusi – Lietuva vis dar tame kelyje. Pasak A. Švenčionio, šių dienų įvykiai, tokie kaip priešiškos Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje, taikių žmonių žudymas, netgi Rusijos agresyvus pareiškimas ištrinti Ukrainos valstybę iš pasaulio žemėlapio ir taip sunaikinti tautą, kelia nerimą. Visa tai verčia susimąstyti ir prisiminti Lietuvos istoriją, būtent pokario istorijos faktus Lietuvoje, t.y., lietuvių tautos genocidą. Todėl savo arcyvuose ilgai laikytoms fotografijoms jis suteikia naują gyvenimą ir aktualumą, pristato jas šiandienos neramiame geopolitiniame kontekste.

Tai – autentiškos dviejų laikmečių, skirtingas žmonių kartas reprezentuojančios fotografijos, papildytos savitomis meninėmis idėjomis. Jos svarbios lietuvių istorinės atminties išsaugojimui bei sklaidai visuomenėje ir leidžia iš naujo patirti praeitį. Ši mums primena, o kartu ir įspėja, kad „Vilties kelias“ yra procesas, kuriam nutrūkti nevalia.

Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.