Elenos Kniūkštaitės TAPYBOS DARBŲ PARODA

Birštono kultūros centre

 

Elenos Kniūkštaitės

 

TAPYBOS DARBŲ PARODA

 

 

 

 

 

 

 

Elena Kniūkštaitė

 

E.Kniūkštaitė gimė 1950 06 12 Kretingos r., Kartenoje. 1971 m. baigė fotografiją Vilniaus technologiniame technikume. 1975-76 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekos fotolaboratorijoje, nuo 1976 m. dirba restauratore Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. Parodose dalyvauja nuo 1974 m.

 

Nutapė figūrinių kompozicijų („Joninių naktį“ 1973 m., „Krikštynos“ 1976 m., „Karuselė“ 1978 m., „Vakaras prie Minijos“ 1984 m., triptikas „Pienių žydėjimas“ 1999 m., „Šv. Morta“, „Margarita“, 2005 m.), portretų („Tėvai“ 1972 m., „Aš, mama, brolis ir pusseserė“ 1975 m.), peizažų („Nida“ 1976 m., „Pasivaikščiojimas“ 1986 m., „Peizažas su ąžuolais“ 1992 m.), natiurmortų.

2010 m. Kaune, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, surengta 35-erių kūrybos metų retrospektyvinė paroda surengta, išleistas kūrinių katalogas.

2010 m. pripažinta Įsimintiniausia Kauno metų menininke.

E.Kniūkštaitės paveiksluose atsispindi savita liaudiška pasaulėjauta, gilus žmogaus būties suvokimas. Ankstyvuosiuose paveiksluose naudojami supaprastinti motyvai, vėlesniuose vyrauja sudėtingesnė erdvinė struktūra, panoraminė ir daugiafigūrė kompozicija, krikščioniškos tematikos siužetai.

Paveikslams būdinga aiški kompozicinė sandara, vaizdų dekoratyvumas, metaforiškumas, įtaigus koloritas, melancholiška nuotaika, naivus, tautodailei artimas tapymo stilius.

Ramutė Rachlevičiūtė: E.Kniūkštaitės tapyboje nėra banalių spalvų, būna tik lėkštų, pigių atspalvių, joje nėra banalių temų, tik neįtikinančių siužetų, motyvų. Tai dar kartą suvoki įsižiūrėjęs į E. Kniūkštaitės paveikslus, išgyvendamas jų, regis, minkštą, švelnią išorinę formą, negudrią kompoziciją ir nesudėtingus figūrų siluetus. Bet kažkodėl jie traukia tarsi magnetas, norisi panirti į kone stebuklinę jų atmosferą ir patirti seniai dailėje primirštus ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi jausmus.

Pats didžiausias išmėginimas menininkui – rinktis sakralinę temą, religinius motyvus: iš vienos pusės, spaudžia profesionalūs vertintojai, reikalaudami, netgi budriai sergėdami, kad nebūtų nusikalstama autentiškai raiškai, meniškumui. Iš kitos pusės – tie, kuriems brangus tikėjimas, nori, kad būtent menininkas ištiestų ranką ir pritrauktų prie širdžiai brangių dalykų. E. Kniūkštaitės darbai ir emociškai patraukia, ir įtikina profesionalus, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie paprasti, lyg būtų iš prieškarinės močiutės maldaknygės. Kvepia bičių vaško žvakėmis, praėjusių amžių mediena tarsi kokioje Beržoro bažnytėlėje.

Ypatinga žiūrovą užliejanti meilės gyvybei ir dievybei banga juntama net ir tose drobėse, kuriose vaizduojamos pavienės figūros. Jos niekada nebūna vienišos, o yra kažko didelio ir gražaus dalis. Ir mes, kad ir kokie būtume pavargę, išsisėmę, jaučiamės priklausantys tam dailiam ir harmoningam pasauliui. Šalia mūsų prausiasi angelas, o prie jo kojų lesinėja vištos. Sparnuota būtybė sukiojasi su laistytuviuku, ir mums ramu, kad ji ne kopūstus, o žiedus laisto. Angelai užmetę meškeres, tačiau ne žuveles, o mus, pasiklydusius, žvejoja. Dangiškos būtybės obuoliauja, ir žiūrovui norisi šių, o ne Ievos ir Adomo obuolio. Net vartai E. Kniūkštaitės paveiksluose ne užveria nuo mūsų tą švytintį pasaulį, o vilioja užeiti. Jis dažnai simetriškas, stabilus, saugus ir patikimas kaip namai. Tai patvirtina sotūs, pasitikintys raini katinėliai – ir tie žino, kad jų būstas ir šeimininkas greta.

Gėlės Elenos pasaulyje, regis, nevysta. Jos neturi jokių vanitas (vanitas vanitatum et omnia vanitas – lot. tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė), šios žemės laikinumo, vytimo ženklų: šviežiai suskintos čia pat, o ne atvežtos iš užjūrių. Neužmirštuolės, nasturtos, medetkos, purienos, debesylai, kraujažolės, jonažolės… Tiki, kad jos ne viendienės, o daugiametės ar bent dvimetės – medingos, kvapnios ar sausažiedės, bet, svarbiausia, gydančios sielą. Karpyta kaštono lapo vėduoklė silueto, formų grožiu nukonkuruoja lotoso, orchidėjos, figos lapo formas. Madona skendi kaštonų aukse, mes gėrimės šermukšnių brangakmeniais. Gali šyptelėti prisiminęs, kad kitados E. Kniūkštaitės nepriėmė į Stasio Žuko taikomosios dailės technikumą. Svajojusi tapti dailininke, mergaitė egzamino metu piešė gipsinį akanto ar kokį kitokį graikišką lapą. Jau tuomet, išvydę primityvistės talentą, dailės pedagogai, regis, suprato, kad akademiniu apynasriu meniškos prigimties nepažabos.

Tapybinė E. Kniūkštaitės paveikslų harmonija pagrįsta paviršiaus planavimo dėsningumais: geometriškai subalansuotos kompozicijos – su aiškiais, bet trapiais siluetais, liūliuojančių linijų ritmu, išsklaidyta vakarėjančia šviesa. Komponavimo, piešinio meistrystė atsiskleidžia paveiksluose, kurie, išlikdami dekoratyvūs, perteikia ir tolumos iliuziją. Aptakių formų keliai keliukai vilioja į gilumą, kad, žvilgsniu apsukę ratą ar dažniau – aštuoniukę, mes vėl grįžtume atgal, bet jau kitokie. Išskirtinis E. Kniūkštaitės gebėjimas kiekvienai scenelei, netgi su kasdienės duonos prieskoniu, suteikti simboliškumo matmenį. Vaizdai nubuitinti, išskaidrinti ir pakylėti. Senosios buities idilė – poetiškai graudi ir nejudri, o svarbiausia – mistiška, ne etnografiška. Su Sidabrinio amžiaus atšvaitais.“

Daugiau apie E.Kniūkštaitę ir jos tapybą

 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-09-elena-kniukstaite-gyvenkime-arciau-gamtos-bukime-su-gamta/74828

 

https://www.15min.lt/tema/elena-kniukstaite-18150

 

Birštono kultūros centras

Jaunimo g. 4, 59206  Birštonas
Tel/faks. (8 319) 6 55 50
mob.  +370 687 1 67 25
el. p.  bkc@ismail.lt

 

_______________________

Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Įmonės kodas 190025748
PVM kodo nėra

 

AB ,,Šiaulių bankas“ Birštono KAS,
banko kodas 71816

Spec.lėšų sąsk.

LT 437181600000144640
SWIFT kodas:CBSBLT26

 

 

Naujienlaiškiai
Prenumeruokite naujienlaiškį ir sužinokite apie renginius pirmi!
Informacija dėl bilietų:

Tel.: +370 319 65546

El. paštas: kasa@birstonokultura.lt

 

 

 

Navigacija
×
MENIU